← Literatūra

Jurgis Savickis
Novelės „Fleita“, „Kova“, „Vagis“, „Ad astra“

XX a. I p. moderniosios prozos kūrėjas, ekspresionistas, ironijos meistras. Kūriniai kupini absurdo, veikėjai su kaukėmis. Rašytojas juokiasi iš žmogus ydų, silpnybių, netikrųjų vertybių.

1669 žodžiai — 8 min

12kl

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Biografija

Skaidrės

Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus, siekiantis kūrybinės išraiškos modernumo, originalumo. Jo kūrybos principas – estetiškumas, efekto psichologijos siekimas, perdėta elegancija, subtilus individualizmas. J. Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą. Kūryba, menas J. Savickiui – saviraiškos priemonė, kaukių teatras, iliuzija.

J. Savickis – vienas pirmųjų lietuvių rašytojų modernistų. Jis – ištikimas sau individuolistas, siekiantis formos, stiliaus, išraiškos tobulumo ir originalumo. “Vagis” – vienas gražiausių rašytojo apsakymų, kur svarbus ir psichologizmas, ir romantizmas, ir estetizmas. Atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė jo asmenybės formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema.

„Vagis“

Nesumaišykite su Jono Biliūno novele „Vagis“. Tai skirtingas kūrinys, bet juos galima lyginti.

Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą. Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta.

Pirmas kūrinio sakinys: „Kaip gerai turėti savo namus.“

Tai trumpas kūrinys, kuriame vaikas — dvasingas, jautrus, Apoloniškos prigimties — daro smuikelį, o kai pamato, kad jo tėvas kankina plėšiką, išvaduoja vagį, kuris, deja, moraliai degradavo, nes neturėjo savo namų.

Kūrinio pradžioje masto, kaip būtų įdomu, jeigu ateitų plėšikas: „Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį…“

Iš pradžių mąsto apie vagį, įsivaizduoja, kad „Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais.“

Tėvas, sugavęs vagį, jį stipriai pririša prie stul kažkokio, trobos, pririša per raumenys („bicepsus“), nes fiziškai stiprus žmogus. Kankina, muša, spardo, įžeidinėja.

Vaikui tai nėra humaniška. Pradeda kalbėti su vagiu, žiūri į jį kaip į žmogų, tada išlaisvina, įsitikinęs, kad nenori nuskriausti vaiko ar tėvo. Tai sujaudina vagį, nes su juo dažnai nesielgiama kaip su normaliu žmogumi, o čia pasigailėjo gi vaikas. Apkabina vaiką.

„Vaikui ašaros pripildė akys ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.“

Tai „Dviejų kankinių „sudieu“.“

Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vvagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.

Įdomus ir apsakymo pradžios bei pabaigos skirtumas: pradžia greita, o pabaiga labai sulėtėja. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai: išlaisvintas vagis kuo greičiau spruktų pro duris, oo čia jis lūkuriuoja, spraudžia vaiką prie krūtinės, šnabžda “sudiev”. Su Dievu nuskamba lyg palaiminimas, kad ie ateityje krikščioniškoji meilė neapleistų vaiko. Vaikas tuo metu pravirksta. Kodėl? Bijo tėvo ar kaimo vyrų reakcijos dėl jo poelgio? Nenori, kad vagis išeitų?

Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. Iniciacijos išbandymas išlaikytas, nes būtent šią valandą užgimsta vaiko siela, būtent dabar jis įrašomas “žmonių tarpan”. Nenuostabu kad vaikas pajunta ypatingą ilgesį, jis jaučia kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves.

Vėliau tėvas sugauna vagį, vilko per sniegą (galima sakyti, savitas Lynčo teismas) ir jis miršta, bet į tai neatkreipia dėmesio vaikas. Džiaugiasi, kad pasielgė humaniškai.

Apsakymas baigiamas viltingai: “jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties.

Šį J. Savickio pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.

Lyginant su Biliūno kūriniu:

  • Savickio charakteriai yra žiaurūs, Biliūno — humaniški
  • Vyksta veiksmas kaime
  • Savickio ūkininkas sąmoningai kankino vagį, o Jokūbas (Biliūno ūkininkas) nenorėjo netgi nužudyti vagio ir blogai jautėsi, kad mirtinai užmušo. Jokūbas buvo dvasiškai jautrus, seko Dekalogą.

„Fleita“

18 metų teatre („Žydrioji tulpė“) dirbęs Žiogas — muzikantas, fleitistas, ponas, inteligentas. Jis uždirbdavo tiek, kiek reikėjo drabužiams, kambarėliui ir panašiai. Ne daug. Neieškojo papildomų pajamų arba didesnių pajamų. Žiogą mėgsta ir gerbia žmonės iš teatro. Teatro darbuotojai gailėjosi naujienomis, kai sužinojo, kad Žiogas susirgo plaučių liga. Skyrė didžiąją dalį gyvenimo muzikai. Tad turi ieškoti kitokių būdų pragyventi.

Ūkininkas paveža. Žiemos peizažą apibūdina, kaip teatrą. Visgi gyvena savo pasaulyje, teatre. Ūkininkas sustoja smuklėje. Žiogui tai bjauri aplinka. Jį pavaišina ūkininkas degtine. Be abejo, sušildo ir pakelia nuotaiką, nors ir aštri… Be to, pakeliui išsigąsta karvės.

Nusprendžia apsilankyti pas Viksvų šeimą (vienintelės giminės). Jie pagarbiai priglaudžia (kaip tikrą poną). Duoda puodą, su kuriuo galėtų praustis, kaip kunigui, garbingui žmogui. Visi nustebo, ieškojo plepalų, manė, kad atvažiavo turtingas ponas, inteligentas. Paprašo, kad pagrotų kūrinį. Savickis akivaizdžiai sukuria kontrastą, kur net į taktą nesugeba šokti kaimiečiai, nors Žiogas išsirinko kūrinį, kuris — jo manymu — kaimiečiams tiktų.

Vėlėliau supranta, kad Žiogas nėra turtingas, tad nusiunčia dirbti visokius ūkio darbus. Kadangi visuose darbuose yra dulkių, jam sunku kvepuoti.

Viksų šeima neturi atgailos, tad vadina Žiogą valkata. Kadangi Žiogas iš miesto ir inteligentas, mano, kad tai profesija…

Žiogas sielvartauja, nenori būti našta šeimai. Tą „bliūdą“, kurį anksčiau davė privilegijuotams, padėjo atgal į komodą. Žeminamas Žiogas, miega virtuvėje, kur pelenai, jam sunku kvėpuoti. Net neleido deginti šviesos, kai buvo tamsu. Kai visi nusiprausdavo, tada pačiame vandeny, kuriame 6 žmonės prausėsi, 7-as buvo Žiogas. Negalėjo keisti vandens.

Protarpy dirba kaimo ansambly, bet neužtenka jam sveikatos, skirtinga kultūra. Nėra pagarbos mokyklai — muzika ne į taktą, visi daug geria, groja per naktis.

Jau eina kalbos, kad Žiogas neišgyvens iki pavasario.

Paskutinį vakarą Žiogas blogai jaučiasi, tad pradeda groti tai, kas jam buvo gražiausia per nakty. Viksvienė Žiogui pasiūlo dantis. Negerbia jo. Tad ryte jau ašarotas ir miręs. Fleita buvo jo ginklas prieš visų kritiką. Mirė darydamas tai, kas jam patiko (tai buvo jo pašaukimas).

„Kova“

„Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži.“

Alkoholis — Velniaus lašai.

Literatūriniame rašinyje galima išrašyti smuklėje esančios moters fizines savybes: kūnas gundo, atrodo kaip nuoga, akys — 2 tamsūs taškai ir panašiai.

„Ūkininko žmona buvo apypilnio, skaistaus veido ir sudėjimo. Ji atrodė tarytum nuoga esanti: tokiolankstaus kūno ji buvo. Nors šiaip jau ji buvo visai padoriai ir net gražiai apsivilkusi. Ji savo kūnu gundė. Tam jis buvo leistas. Taip esti kartais su moterimis.

Skaistokas ir apypilnis moteries veidas buvo gana išblyškęs, kaip pudros nubertas. Šviesūs gelsvi plaukai. Malonus žvilgsnis. Akys – du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis. Gražios švelnios odos kaklas ir krūtinė, kaip kvepalų nuprausti. Bliuzkelė buvo apsčiai iškirpta iš priešakio.“

Vaikas pavadintas fantastu, nes niekad neišsipildys jo noras turėti darnią ir blaivią šeimą. Lyginamas su cirko pajacu (juokdarys). Vaikas yra liesas, nevalgęs, batai jam per dideli, tad ir girdisi tapu tapu. Akivaizdu, kad vaikas socialiai apleistas.

Tėvas, būdamas girtas, muša vaiką (smurtauja). Mano, kad žmonos vaikas benkartas (nes žmona nėra ištimika), tad nemyli jo. Jis palašautojas (geria alkoholį už dyką). Durnas (silpnabūdis), negali blaiviai mąstyti, nes jį visada nugirdo ir geria, kad užmirštų visas problemas. Tai yra užburtas ratas.

Benkartas — ne santuokoje gimęs vaikas, pavainikis.

Žydas (dar vienas veikėjas), kuris kalbėjo su vaiku, nežinojo, ką reiškė žodis benkartas, nežino, ką reiškė lupti (mušti). Tad vaikas, kadangi toks nepatenkintas su savo tėvais, trenkia žydui į krūtinę. Jis įžeistas, kad juo nesirūpina.

Smuklėje bandoma atsikratyti vaiko (mat, jis čia nereikalingas), nugirdyti, kad išgertų ir susišildytų. Vaikas bando apginti motiną (kovoja už moters garbę, šeimą, moralus, vertybes), panašus į suaugusį žmogų novelėje, bet aišku šią kovą pralaimi, su juo fiziškai susidoroja. Vaikas guli ant šaltos žemės prie smuklės.

Savickis graudina. Reikia suprasti, kad pasaulis yra margus.

„Ad astra“ (iš lotynų k. — iš žvaigždžių)

Ūkininkas Dalba atsikėlęs anksti ryte Kalėdų laike nori padaryti reformų gyvenime, rengėsi eiti į bažnyčia.

Nusprendžia nužudyti šunį (šuvą), atsikratyti, matyt, nereikalingas jam, nors Dalbos žmona (Dalbienė) prašo, kad šventadienį nieko nepadarytų gyvuliui.

      _Pasielgta buvo šuniškai.

      <…>

      Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti.

      <…>

      Šuva įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį.

      Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir svarus. Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį rankon._

Akivaizdu, kad ūkininkui rūpi, ką kiti žmonės mano apie jį. Jis veidmainiškas — iš išorės atrodo kaip uolus katalikas, bet išties nori nužudyti šunį.

Dalba netyčia įkrenta į aketę ir pradeda skęsti. Tuo metu netoli buvo vaikėzai, kurie pamatė, kad jis bando nuskandyti šunį. Visgi nenorėjo prašyti jų pagalbos. Taigi, jam gyvenimą išsaugoja šuo.

      Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti.

      Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti. Jo ir be to sunkūs kailiniai pradėjo mirkti ir traukė apačion; į batus čiurškė šalto vandens srovelės.

      Šuva, lakstęs visą laiką aplinkui, piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir atsispirdamas gyslotomis kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti.

Pradėjo verkti. Tai žmogus ant ribos. Buvo laimingas ir dėkingas šuvai:

      – Ciucka! – jis pabučiuotų šunį.

      Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.

Toks šlapias eina į bažynčią, mano, kad bus geresnis žmogus, bet grįždamas iš bažnyčios prisiminė, kad dar to brudo nenuskandino, nes drabužiai šlapi, su skyle. Vis dėlto po to šį šunį nužudo. Antrąjį kartą šuo nebekovoja prieš lemtį.

Grįždamas iš bažnyčios vietoj to, kad būtų buvęs geresnis, nuskandina šunį, taip ironizuoja.

Dalba yra vartotojiškos prigimties, žmogus su kauke, p grįžus į gražius namus niekas nežinojo (netgi apsilankęs kunigas papolitikavo, giria šviesius namus, nežinodamas, koks Dalba), kad įvyko kažkas žiauraus.

      „Šilta troba – tai geriausias daiktas!“

Dalba (žodžio reikšmė) — lazda, pagalys: neperlenkiamas, nelankstus žmogus, sunku/neįmanoma pakeisti tokio žmogaus.

Lyginant „Ad astra“ su Jono Biliūno kūriniu „Brisiaus galas“, galima sakyti, kad Dalba kur kas žiauresnis, nes jis ne tik bando nužudyti šunį, bet ir nebijo tiesiai žiūrėti į šuns akis, o Biliūno veikėjas negali matyti tos agonijos. Santykis yra skirtingas.

💖 Nusiųskite konspektus draugams, dalinkimės žiniomis!

Panašūs konspektai

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →